A.Chošnau: kai mirė mama, turėjau pamiršti vaikystę

2017-03-17

Alanas Chošnau - žmogus, kurį žino net kelios lietuvių kartos. Šis lietuviško ir irakiečių kraujo turintis atlikėjas spindi scenoje ir yra populiarus net kelias dešimtis metų. Jis visada šypsosi, tačiau jo gyvenime būta visko. Nuo gyvenimo Bagdade iki stulbinančios muzikinės karjeros Lietuvoje. Nuo linksmos ir turtingos vaikystės iki mamos netekties ir savarankiško gyvenimo, kurį vaikas pradėjo sulaukęs vos aštuonerių. Todėl šį šeštadienį - išskirtinis ir atviras interviu su garsiuoju A. Chošnau.

Dabar jis itin saugo savo šeimą, nes geriau nei bet kas kitas žino, ką reiškia jaustis vienišam ir  išgyventi žinią apie mamos mirtį. „Man niekas nieko neaiškino, aš viską supratau. Gulėjau lovoje ir suvokiau - nėra nei mamos, nei tėvo, turiu pamiršti vaikystę”.

Laidoje dainininkas prisimins ir savo tėvų meilės istoriją. Gyvenimas tarp Lietuvos ir Irako prasidėjo tada, kai mama įsimylėjo ir kartu su mylimuoju išvyko gyventi į Iraką. Tokio dukros sprendimo Lietuvoje likusi šeima nesuprato. „Kai mama susipažino su tėčiu, vos ne tą pačią dieną išlėkė kartu su juo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Bet jūs įsivaizduokite, kokia ji buvo drąsi. Net savo mamai nepasakė apie tai ir viską paliko. Todėl močiutė darė viską, kad susigrąžintų dukrą. Skundė mano tėvą Maskvoje, kad kažkoks žmogus atvažiavo ir paėmė jos dukrą, skundėsi ir čia Lietuvoje”, - laidoje „Bus Visko“ pasakos A. Chošnau.

Galiausiai, supratusi, kad nieko neįmanoma padaryti, nes pora jau buvo susituokusi, Alano močiutė nuvyko aplankyti dukros į Iraką. Ji labai greitai pamėgo dukros  susikurtą gyvenimą svetur. Jaunoji šeima ten turėjo viską. Kol tuometinėje Lietuvoje žmonės laukė eilėse prie maisto, Bagdadas buvo išsivystęs miestas, o Alano tėtis - išsilavinęs ir sėkmingą verslą sukūręs žmogus. Todėl šeima turėjo galimybę keliauti, mėgautis prabanga ir šeimynine laime. Deja, netrukus prasidėjo karas. „Karo metu buvo nušauti keli mano pusbroliai. Gerai pamenu, kaip visur aidėdavo sirenos. O nuo reaktyvinių lėktuvų, kurie skrisdavo labai žemai, skildavo sienos”.

Siaubas prasidėjo ne tik šalyje, bet ir šeimos namuose. Juos pasiekė žinia, kad mama serga. Diagnozė - kaulų vėžys. Todėl tėtis išvežė mamą gydytis į Vokietiją, o vaikus - pas močiutę Lietuvoje. Ir vieną akimirką mažam vaikui atrodė, kad situacija gerėja. Deja, viltys greit sužlugo.

„Jie grįžo iš Vokietijos su traukiniu, mes su seserimi Greta nuėjome jų pasitikti. Mama kaip visada atrodė labai gražiai, buvo linksma. Ir aš galvojau, kad jau viskas gerai, kol vakare napamačiau vieno keisto daikto. Šalia buvo padėtas kojos protezas. Pasirodo, jis buvo labai modernus ir po mamos džinsais nieko nesimatė. Todėl man vėliau buvo pasakyta - mamai amputavo koją“, - skaudžiu prisiminimu pasidalins dainininkas.

Vienas iš sunkiausių prisiminimų - mamos mirtis. Alano tėtis su seserimi turėjo išvykti į Iraką, o dėl karo – jiems nebuvo leista išvykti iš šalies. Mamos sveikata ėmė blogėti ir galiausiai, ji - mirė. Močiutė išsiuntė telegramą, nes tuo metu kitokios galimybės susisiekti su Irake gyvenančiais žmonėmis - nebuvo. Alano tėtis močiutės atsiųstą žinutė apie mamos mirtį interpretavo  visiškai kitaip. „Kai tėvas atvyko į Lietuvą, puolė pro duris ir po kambarius ėmė ieškoti mano mamos. Jis galvojo, kad močiutė tai pasakė tik tam, kad jį išleistų iš šalies. O mama iš tikrųjų buvo mirusi”.

Kaip atrodė Alano lankyta karinė mokykla ir jos taisyklės, kaip jam pavyko adaptuotis Lietuvoje ir kaip atrodo Alano sukurtos šeimos gyvenimas šiandien. Jau šį šeštadienį laidoje „Bus visko“, 17:30 val. per LNK.